Montessori pedagogikos principai susiformavo XX a. pradžioje ir greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje. Šis ugdymo metodas svarbus tuo, kad apima visapusišką žmogaus vystymąsi tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. Metodas grindžiamas natūralios vaiko prigimties stebėjimais ir tyrinėjimais, kurie atskleidžia individualius dėsningumus vaiko raidoje, kadangi vaikas suvokiamas kaip pilnavertė ir savarankiška asmenybė, gebanti pati rinktis, pati nuspręsti. Montessori ugdymo tikslas – pagalba asmenybei, visapusiško tobulėjimo link, siekiant dvasinio nepriklausomumo, savęs realizavimo. Itin svarbus veiksnys ugdant vaikus tenka specialiai paruoštai ugdomajai aplinkai, kuri skatina tolimesnį vaiko tobulėjimą, norą pažinti mus supantį pasaulį. Suaugusieji vaikui tik padeda įgyti naujų žinių, jas pritaikyti ar panaudoti praktiškai. Montessori metodas akcentuoja, kad kiekvienas vaikas turi pasirinkti ir veikti su ugdymosi priemone pats, patirdamas kuo mažiau suaugusiojo nurodinėjimų ar kategoriškų įsakymų.
Mums įprasta, kad Montessori metodika taikoma vaikų darželiuose, mokyklose. Tačiau vadovaujantis tais pačiais principais galima įrengti ir vaiko kambarį namuose. Tam nereikia didelių išlaidų, tik šiek tiek žinių ir išmoningumo. Tinkamai sukurta ugdymosi aplinka, skatina individualų vaiko tobulėjimą, savo pastangomis siekti žinių, neprarandant noro mokytis.
Savęs pažinimui vaikui tiesiog būtinas veidrodis. Jį galima saugiai pritvirtinti virš spintelės ar kitos saugios vietos, kad vaikas galėtų matyti save. Patirtis rodo, kad veidrodžius mažieji labai mėgsta. Per veidrodį vaikai suvokia save kaip atskirą asmenį erdvėje. Tai nutinka apie antruosius mažylio gyvenimo metus. Tuomet kartu galima prieš veidrodį mokytis veido, kūno dalis, rodyti įvairias mimikas, per kurias pažįstamos emocijos, taip formuojant vaiko pasaulėžiūrą.
