KAS GYVENA VEIDRODYJE?

KAS GYVENA VEIDRODYJE?

Sakoma, kad veidrodis gali būti geriausias kūdikio lavinamasis žaislas. Jis mažyliui padeda suprasti, kaip atrodo jo kūnas, ir atrasti savąjį „Aš“.

Kodėl tai nepaprastai svarbu?

Kad kūdikis galėtų vystytis ir tobulėti, pirmiausia turi suvokti, kad jis yra atskiras žmogus. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikis gyvena nežinodamas, kad mama ir jis – du skirtingi asmenys, tai pradeda suprasti, kai „atranda“ savo rankytes. Maždaug trečią savo gyvenimo mėnesį kūdikis ilgai apžiūrinėja savo rankutes – pakelia jas prieš akis, varto, „skanauja“ kumštukus. Dar po dviejų mėnesių supranta, kad turi kojytes, kurias, stengdamasis „paragauti“ ir įstikinti kas tai yra, kilnoja į viršų. Kai mama paima ant rankų, vysto, maudo, rengia, kūdykis po truputį ima suprasti, kad jis turi kūną. Na, o veidrodis reikalingas tam, kad pamatytų save, suprastų, kaip atrodo ir sutapatintų savo atvaizdą su pačiu savimi. Kai pirmą kartą pamatys savo veidą veidrodyje, nesupras, kad žiūri į save, bet bus smagu žiūrėti į judantį atvaizdą, o 2,5-3m. amžiaus jau puikiai žinos, kad mato save patį. Veidrodis padeda greičiau susivokti, kad yra atskira asmenybė, suteikia vaikui daug žinių apie save. Tai be galo svarbu, nes nežinodamas, kas jis toks, mažylis negali gerai vystytis ir tyrinėti pasaulio. Labai svarbu, kad veidrodyje jis pamato savo veidą – akis, nosytę, plaukučius, įsimena, kurioje vietoje yra šios kūno dalys. Tik žiūrėdamas į veidrodį gali susipažinti su savo paties kūnu, kitaip tariant, su pačiu savimi.

Ką mato kūdikis?

2-3 mėn. Tai amžius, nuo kurio rekomenduojama supažindinti kūdikį su veidrodžiu. Paimkite mažylį ant rankų ir prieikite kartu su juo prie veidrodžio. Kūdikis tarsi užburtas žiūrės į savo atspindį veidrodyje, o atspindys „žiūrės“ į kūdikį. Kol kas kūdikis dar nesupranta, kad veidrodyje mato save, tačiau su didžiuliu susidomėjimu apžiūrinėja akis, plaukučius, nosytę. Jeigu atnešite prie veidrodžio, o kūdikis nekreips dėmesio į savo atvaizdą, matyt, jam ši veikla dar per anksti.

4-5 mėn. Šiame amžiuje veidrodis kūdikiui be galo įdomus. Mažylis tiesia rankytes į savo naująjį „draugą“, kaskart nusišypso savo atvaizdui veidrodyje. Šiuo gyvenimo tarpsniu kūdikis labai nori bendrauti, tad galite smagiai kartu leisti laiką. Galite prajuokinti, ar suteikti kūdikiui malonumą įvairiais eksperimentais. Pavyzdžiui, užmaukite mažyliui kepurytę ir prineškite prie veidrodžio. Taip pat galite paimti kokį žaisliuką ir parodyti jį veidrodyje, pasukioti į įvairias puses. Kūdikis tikrai ties rankutes į žaisliuko atspindį veidrodyje ir norės jį paimti, o kai negalės to padaryti, akyse pamatysite nuostabą.

6 mėn. Šio amžiaus kūdikis bandys surasti savo ir atspindžio veidrodyje „skirtumų“, mat jau bando palyginti, kuo skiriasi tikras vaizdas nuo atspindžio veidrodyje. Kai abu su kūdikiu atsistosite prieš veidrodį, jis lies jūsų veidą, paskui bandys paliesti veidrodyje esantį veidą. Matydamas mamą ir jos atspindį, kūdikis gali kraipyti galvytę ir smagiai juoktis – atsisukti tai į jus, tai į veidrodį. Ši veikla dovanos be galo daug gerų emocijų.

7-8 mėn. Nuo šios akimirkos iki maždaug pusantrų metų kūdikis labai domėsis savo atvaizdu veidrodyje. Jeigu atidžiai stebėsite, pamatysite pirmuosius ženklus, kad mažylis pradeda suvokti save kaip vieną visumą. Jis mojuoja rakytėmis, krykštauja, ir kartu stebi save veidrodyje. Iki tol jam plaukučiai, nosytė, rankutės buvo tarsi atskiros kūno dalys, o dabar jis pradeda pastebėti, kad turi vientisą kūną. Žiūrėdamas į veidrodį savo kūną pajunta greičiau, mat gali jį pamatyti.

9-11 mėn. Tai metas, kai kūdikis toliau, ir ko gero, dar labiau, domisi veidrodžiu. Jis bando sugauti savo atvaizdą rankutėmis, bučiuoja jį, glosto. Kartais bando nuropoti už veidrodžio ir paieškoti kito vaikučio, kuris ką tik į jį žiūrėjo. Kūdikis gali bandyti galvytę priglausti prie veidrodžio, tarsi norėtų išstumti lauk arba, priešingai, tiesia rankutę norėdamas pritraukti prie savęs savo atspindį.

12-15 mėn. Vaikutis, kurį aprengsite naujais drabužiais, norės pasižiūrėti į veidrodį, pasisukios į visas puses, tarsi mėgautųsi pats savimi. Jeigu paklausite, o kur mano dukrytė, o kur mano sūnelis, parodys piršteliu į atspindį veidrodyje. Tai reiškia, kad mažylis jau lyg ir suvokia, jog mato save, tačiau vis dar bando atspėti veidrodžio paslaptį ir nori apžiūrėti, kas slypi už jo. Tačiau stebėti save veidrodyje, pasimaivyti prieš jį – puiki veikla.

2,5-3 m. Tai metas, kai vaikutis pagaliau tvirtai žino, kad veidrodyje mato save patį. Nepraleiskite progos patys tuo įsitikinti, nes tai metas, kai mažylis „atranda“ savąjį „Aš“ ir tampa asmenybe.

Veidrodžių karalystėje

Norėdama pirmą karto kūdikiui parodyti veidrodį, galite pasinaudoti vonios veidrodžiu. Kūdikis, ko gero, akies krašteliu jau matė savo atvaizdą, kai jį maudėte, ir juo susidomėjo, tad patenkinkite jo smalsumą. Kadangi veidrodis kūdikiui niekada neatsibosta, nupirkite jam žaisliukų su specialiai kūdikiams skirtais nedūžtančiais veidrodėliais. Iš pradžių pasižiūrėkite pati į veidrodėlį ir labai nustebkite, kūdikis turėtų susidomėti ir pats žvilgtelėti ten. Ilgainiui pats kūdikis suras tą žaisliuko vietą, kurioje yra veidrodis. Taip pat galite žaislinį veidrodėlį pakabinti ant lovytės šono – mažylis mielai į jį žvilgtelės ir pažais su juo. Eidama pasivaikščioti į lauką, pasiimkite veidrodėlį, parodykite kūdikiui, kaip jame atsispindi medžiai, vanduo, mašinos. Visa tai suteiks mažyliui daug naujos patirties ir įspūdžių. Žaisdama kartu prie veidrodžio padėsite vaikučiui atrasti patį save ir tapti visaverte asmenybe.

Ką dar galima nuveikti su veidrodžiu?

  • Kūdikį prineškite prie veidrodžio ir klauskite: „Kas ten, kas ten žiūri?“ Palaukite, kol pasižiūrės į save patį ir užfiksuokite žvilgsnį, tada atsukite į save ir pasakykite pavyzdžiui „Ogi sūnelis į mamytę žiūri.“

  • Atsisėskite kartu prie veidrodžio, sau už nugaros laikykite žaisliuką taip, kad kūdikis pamatytų jį veidrodyje, luktelėkite, kol bandys siekti ir pasieks stiklą, ir vėl paslėpkite už savęs.

  • Išmokykite vaikutį daryti įvairias grimasas. Kartu su juo prieikite prie veidrodžio ir jas pakartokite. Tai linksmas žaidimas, į jį gali įsitraukti visa šeima. Galite prie veidrodžio pabandyti pavaizduoti kaip loja šuniukas, miaukia katytė, mūkia karvytė.

  • Prieikite su kūdikiu prie veidrodžio ir klauskite: „Kur nosytė?“ Jeigu dar nemoka parodyti pats, jūs prisilieskite prie kūdikio nosytės, o jis tegul stebi visa tai veidrodyje. Tada klauskite, o kur burnytė ir t.t. Kūdikis girdės ir matys kaip atrodo jo kūno dalys, ir greičiau jas įsimins. Kai mažyliui sueis metukai, atsisėskite prie veidrodžio ir sakykite: „Čia mano nosis“ ir bakstelėkite į veidrodį. Klauskite, o kur tavo nosytė. Paimkite vaikučio pirštelį ir parodykite, kur jo nosytė.

Prietarai

Mūsų protėviai manė, kad veidrodis yra tiltas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, todėl į jį nežiūrėdavo naktį (kad jame nedingtų amžiams). Neleisdavo į veidrodį žiūrėti besilaukiančioms moterims, kad kitas pasaulis nepasiimtų jų vaikelio. Taip pat buvo manoma, kad mirusiojo siela apsigyvena veidrodyje, todėl jeigu šeimoje kas nors mirdavo, veidrodžiai buvo uždangstomi. Iki metų kūdikiui nebuvo leidžiama pamatyti savęs veidrodyje, nes tikėta, kad jis pradės vėliau kalbėti, jam vėlai ims dygti dantys, prastai miegos. Tačiau visa tai tik prietarai, nieko bendra neturintys su tikrove. Dabar manoma, kad veidrodis – gėris, nes padeda kūdikiui pažinti save.

Vaivos Grigaitienės tekstas „Tavo vaikas. 2014 nr.6“